Livonijos ordino pilies parodų salėje šiuo metu vyksta paroda „Judantys paveikslai. Kino istorija Ventspilyje“, – istorikė Māra Davida kviečia susipažinti su tarpukario kino istorija Ventspilyje.
Pirmasis pasaulinis karas jau baigiasi, į praeitį nueina išgyventas raudonasis ir baltasis teroras. Nors tai tikrai sunku, Ventspilio gyventojai mėgina atkurti prieškarinį gyvenimą. Vėl veikia kino teatras Koloseum, kuriame jau 1919 m. gegužę rodomas ne itin linksmas dokumentinis filmas apie prieštaringai vertinamą buvusį Rusijos imperijos gynybos ministrą generolą Vladimirą Suchomlinovą, kuris buvo apkaltintas dėl žemo caro kariuomenės pasirengimo lygio, kaip paaiškėjo Pirmojo pasaulinio karo pradžioje.
Kino teatrai Ventspilyje
Pirmaisiais pokario metais teisę rodyti kino produkciją Ventspilyje turėjo tik kino teatro Koloseum savininkė M. Rutšinska, kuri už šią privilegiją miestui mokėjo 60 latų mėnesinį mokestį. Situacija pasikeitė, kai miesto galva tapo Karlis Krievas, kuris pradėjo atiminėti monopolines teises ir padidinimo mokesčius. Kino teatro savininkai nuo kiekvieno parduoto bilieto miestui turėjo mokėti 20 %, dėl to vietoj buvusių 60 latų miesto iždui per mėnesį turėdavo sumokėti 700-800 Lt, tačiau ir tuo Rutšinskų šeimos bėdos nesibaigė. Miesto galva „pagavo“ kino teatro savininkus, kad jie yra nelegaliai 120 žmonių yra suteikę „garbės svečio“ statusą ir išdavę neribotai naudojamus nemokamus bilietus. Be to, paaiškėjo, kad kino teatro administracijoje nėra nė vieno, kuris mokėtų latvių kalbą. „Tokia nepagarba šaliai ir daugumos kalbai yra nepriimtina! “ – Karlis Krievas savo nepasitenkinimą išreiškė netgi spaudoje.
Netrukus kino teatras Koloseum prarado savo monopolinę teisę. 1924 m. spalį beveik šalia kino teatro Koloseum, kuris buvo adresu: Pilies gatvė 18 (dabar – Pils iela 28), duris atvėrė naujas kino teatras Pasaciņa. Naujojo kino teatro savininkas buvo miesto valdybos narys, prekybininkas Adolfas Stūrė. 200 vietų kino teatras buvo adresu: Pilies gatvė 25 (dabar – Pils iela 27). Ventspiliečiai nuo tada jau turėjo pasirinkimą. Abiejuose kino teatruose filmai buvo rodomi kasdien. Naujojo kino teatro programa buvo labai turtinga. Pirmą kartą kino teatre buvo galimybė stebėti „Moterų grožio konkursą Latvijoje“.
1926 m. Adolfas Stūrė kartu su Indrikiu Grickumi, Elu Bermanu ir Karliu Geruckiu (seniausio Latvijoje nufilmuoto vaidybinio filmo „Kur teisybė?“ kino mechaniku) sujungė abu kino teatrus ir įkūrė susivienijimą „Bendrovė Koloseum ir A. Stūrė“. Vėlesniais laikais kiekvienas kino teatras turėjo savo atskirą programą.
1929 m. buvusioje „Družbos“ salėje (dabar Ventspilio kultūros centras adresu: Kuldīgas iela 18) atidarė trečią kino teatrą Moulin Rouge žmonių vadintą „Raudonuoju malūnėliu“. Įėjimas į naująjį kino teatrą buvo pastato kampe, virš kurio buvo įrengtas dekoratyvinis malūnėlis, kuris be perstojo sukosi. Čia filmai buvo rodomi tik savaitgaliais.
Kino repertuaras
Kino teatras Koloseum, arba „Koliziejus“, žiūrovų buvo labiausiai mėgstamas iš kino teatrų, jame daugiausia buvo rodomos melodramos su garsiausiais praėjusio amžiaus 3 deš. kino aktoriais. Ten buvo galima pamatyti tokius šedevrus kaip „Kazanova“ su rusų aktoriumi Ivanu Mozžuchinu pagrindiniame vaidmenyje, „Ana Karenina“ su Greta Garbo, taip pat pasaulinę šlovę pelniusį „Mėlynąjį angelą“, kuris 29 metų aktorę Marlene Dietrich iškėlė į aukštumas. Reikia priminti, kad skirtingai nei likusioje Europoje, Latvijoje švietimo ministerija uždraudė rodyti filmą kaip neatitinkantį tam tikrų moralės normų, – bet tai truko neilgą laiką. Filmas, nors ir „iškarpytas“, vis tik pasiekė Latvijos kino teatrus.
Rimtu išbandymu Latvijos biurokratiniam aparatui tapo ir pirmojo garsinio filmo „Dainuojantis juokdarys“ rodymas. Nors garsiniai filmai, kuriuose kalbama, užsienyje buvo sutikti su dideliu entuziazmu, jie sukėlė tikrą galvos skausmą mūsų įstatymo tarnams. Įstatymas reikalavo, kad tekstas būtų išverstas į latvių kalbą. Nebuvo jokių problemų su nebyliojo kino filmais, kuriuose buvo labai mažai teksto. Bet kaip su kalbančiais ir dainuojančiais aktoriais? Spaudoje buvo išsakomos įvairios nuomonės – vieni sakė, kad garsiniai filmai turėtų būti suvokiami tarsi žinomų aktorių pasirodymai svečiuose, ir tam reikia gauti įvairius leidimus, kiti abejojo garsinio kino aktorių talentu, lygindami juos su nebyliųjų filmų aktoriais. Kad ir kaip būtų, 1931 m. vasarį Ventspilio kino teatre Koloseum buvo parodytas ir pirmasis garsinis filmas „Dainuojantis juokdarys“. Kino teatro savininkai išdidžiai paskelbė, kad ateityje kine Koloseum bus rodomi tik garsiniai filmai.
Ketvirtajame dešimtmetyje vaikiški filmai, kuriuose vaidina visame pasaulyje žinoma Shirley Temple, išpopuliarėjo ne tik tarp vaikų, bet ir tarp suaugusiųjų. Mažos mielos mergaitės pasirodymas kino ekranuose filmuose „Sprogainīte“, „Haidi“ ir kt. visada sutraukdavo didelę auditoriją.
Skirtingai nuo kino teatro Koloseum, kino teatras Pasaciņa buvo mėgstamas žmonių iš gatvės. Ištisas dienas jie stoviniavo prie kino teatro vitrinų, kuriose buvo ryškios afišos ir mėgstamų filmų personažų nuotraukos. Pasaciņa daugiausia buvo rodomi kaubojiški filmai – vadinamieji vesternai ir komedijos, tokie kaip „Patas ir Patašonas“, „Dikas ir Daousas“ ir kt. Kai afišose pasirodė Harrio Peelo vardas, kino teatras buvo sausakimšas.
Koloseum tapo aukštosios klasės kino teatru
Ketvirtojo dešimtmečio pradžioje ventspiliečių mėgstamas kino teatras Koloseum patyrė svarbias permainas. Koliziejaus savininkai atliko kapitalinį kino teatro remontą, tiksliau – rekonstrukciją. Kino salė įgijo dabartinį pavidalą. Rekonstrukcija kainavo 120 tūkstančių latų, o rezultatas buvo stulbinantis. Salės vietų skaičius padvigubėjo, dabar kino filmą galėjo žiūrėti 700 žiūrovų.
Žiūrovų vietos buvo išdėstytos dviem lygiais: salėje ir balkone. Šiandien tai įprasta, tačiau 4 deš. toks sėdynių išdėstymas buvo tik aukštos klasės kino teatruose, kokiu tapo Koloseum. Geriausios vietos buvo ložėse. Balkone buvo įrengtos kelios ložės, iš kurių prašmatniausia buvo „Penktoji ložė“, esanti balkono viduryje, kuri buvo skirta svarbiausiems asmenims. Salėje buvo parterio ložės (4-6 sėdimos vietos), jos buvo po balkonu ant nedidelio paaukštinimo.
Sienos salėje dėl akustikos buvo apmuštos šviesiai rudu audiniu. Kėdės taip pat buvo aptrauktos audiniu. Salės lubas puošė trys didžiuliai sietynai su kristalo pakabukais – tikri sietynai, kurių kiekviename buvo ne mažiau nei 50 lempučių. Prasidedant seansui, sietynų šviesa pamažu silpnėdavo, kol visiškai užgesdavo, ir tada ekrane pasirodydavo pirmieji kadrai. Ekrano apačioje buvo subtitrų juosta, ant kurios buvo projektuojamas vertimo tekstas. Po ekranu buvo įrengta speciali orkestrui skirta vieta, joje buvo grojama rodant nebyliuosius filmus. Rodant „Judančius paveikslus“ akomponavo pianistas – vadinamasis „tapieris“. Neretai filmams akompanuodavo fotografijų salono Konkurence savininko Mateuso ponia, o tarp seansų žiūrovams grojo anuo metu populiaraus divertismento meistras Rutkovskis. 4 dešimtmetyje prie kino projektoriaus buvo prijungta plokštelė su garso įrašu, vėliau ją pakeitė filmų juostos, kurios jau buvo su optine fonograma – įrašytu garsu.
1939 m. rudenį, pasikeitus kino teatro savininkams, veikė tik vienas kino teatras. Buvęs kino teatras Koloseum toliau veikė, pakeitus jo pavadinimą – Aina.
